kūtninkas

kū̃tninkas (-nykas), -ė (plg. rus. кyтник) smob. (1) Vl, kùtninkas (1) psn. bežemis ar mažažemis valstietis, trobelninkas: Pas tokį kūtninką kad bent negautum pasiskolinti piningų Ub. Kai dalijo dvarą, tai kaimyniniai kùtnykai gavo žemės Jž. Kai tik atmenu, tas kū̃tnykas toj kūtelėj gyvena Šln. Mes tai kū̃tninkai buvom – iš grybų, iš uogų turėjom gyventi Pp.